Kai šviežiai iškepto šuniuko savininkas pirmą kartą ateina pas veterinarą, dažniausiai gydytojas skatina paskiepyti gyvūną nuo infekcinių ligų. Tuo metu savininkas gali išgirsti paslaptingus ligų pavadinimus, kurie jam dažnai mažai ką sako, pavyzdžiui – parvovirusas. Kodėl taip svarbu apsaugoti savo augintinius nuo parvoviruso ir kokia yra tokios infekcijos rizika?

Kas yra parvovirozė?

Ši ypač užkrečiama liga dažniausiai pasireiškia šuniukams ir vyresniems nei 8 metų šunims, tačiau dėl susilpnėjusio imuniteto, pavyzdžiui, dėl streso ar kitos ligos eigos, ji gali pasireikšti bet kuriame amžiuje. Padidėjusi tikimybė susirgti ta liga taip pat įrodyta keliose šunų veislėse, tokiose kaip labradorai, vokiečių aviganiai ir dobermanai. Virusas plinta daugiausia sergančių gyvūnų išmatomis, seilėmis, šlapimu ir vėmalais, o palankiomis sąlygomis virusas aplinkoje išgyvena net kelis mėnesius. Geros būklės suaugusiems šunims ligos eiga dažnai būna besimptomė, tačiau jie tampa infekcijos šaltiniu šuniukams ir vyresniems šunims. Šie faktai lemia gana platų parvoviruso pasklidimą aplinkoje. Tai ypač pavojinga liga dėl mirtingumo, kuri siekia iki 40%.

Kokie yra parvovirozės simptomai?

Labai svarbi yra greita savininko reakcija jau pasireiškus pirmiesiems ligos simptomams, nes kuo anksčiau šuo pradės gydytis, tuo didesnė tikimybė išgyventi. Iš pradžių galima pastebėti apatiją, troškulio ir apetitą praradimą. Jau dėl tokių šuniuko simptomų reikia pasitarti su veterinaru. Toliau galime pastebėti intensyvų vėmimą ir vandeningą viduriavimą, turintį labai nemalonų kvapą, dažniausiai šviesiai rudos ar kruvinos spalvos, karščiavimą ir greitesnį kvėpavimą. Šuo greitai dehidratuoja, dažnai turi susitraukusį pilvą, iš kurio galite išgirsti trikdančius virškinamo turinio garsus. Ligos metu šunys greitai numeta svorio ir pasireiškia nepaprastas išsekimas. Ši liga pasireiškia ir reta širdies sutrikimo forma, dažniausiai šuniukams iki 2 – 3 savaičių amžiaus, o dar jaunesni šuniukai krenta anksčiau nei pasireiškia tokie simptomai. Parvovirozės simptomų spektras gali būti daug platesnis dėl didelės antrinių bakterinių ir virusinių infekcijų rizikos.

Kaip gydoma parvovirozė?

Gydant labai svarbu greitai diagnozuoti pirmuosius simptomus. Liga nustatoma klinikiniu tyrimu, kraujo tyrimais ir viruso nustatymu sergančio gyvūno išmatose. Jei šuo turi apetitą, apribokite maisto kiekį, kad palengvintumėte virškinam ajam traktui. Kadangi dėl viduriavimo ir vėmimo netenkama daug vandens ir elektrolitų, būtina intensyviai papildyti organizmą skysčiais lašelinėmis. Taip pat per lašelines svarbu skirti gliukozės, vitaminų ir aminorūgščių, reikalingų keturkojui išgyventi. Prevencinis antibiotikų skyrimas yra labai svarbus siekiant užkirsti kelią antrinėms bakterinėms infekcijoms, kurios smarkiai sumažina šuns galimybes išgyventi. Būtina gydyti vėmimą ir viduriavimą, taip pat skrandžio gleivinę. Dažnai šunį būtina hospitalizuoti. Vienintelis preparatas, ribojantis viruso dauginimąsi šuns kūne, yra serumas, gaunamas iš šunų, kurie anksčiau buvo užsikrėtę tokia infekcija, kraujo. Šiame vaiste yra antikūnų, kurie kovoja su parvovirusu, kuris yra pagrindinis veikėjas kovojant su šia pavojinga liga. Kai šuo pradeda atsigauti ir veterinaras tai patvirtina, tada reikia šunį grąžinti prie įprastos mitybos. Paprastai reikalingas yra specializuotas maistas, kuris lengvai virškinamas, jo dėka jis neperkrauna žarnyno. Jei turime daugiau šunų (ypač neskiepytų šunų), sergantį šunį būtina atskirti nuo likusios bandos ligos laikotarpiu ir mažiausiai vieną savaitę po pasveikimo. Atminkite, kad virusą galime pernešti šunims ant rankų, drabužių ar batų, todėl veterinarijos gydytojo rekomenduojamomis priemonėmis svarbu viską dezinfekuoti.

Parvovirozė yra liga, kuriai būdinga sunki eiga ir didelis mirtingumas, todėl svarbu skiepyti šuniukus ir suaugusius šunis, ypač veisti skirtas pateles. Renkantis šuniuką, geriau pasirinkti brangesnį šuniuką iš profesionalaus veislyno, kur mes gauname šuniuką po pirmosios vakcinacijos ir nukirminimo, patvirtintą sveikatos knyga, nei šuniuką iš daugintojų „su akcija“, neturintį jokio atsparumo parvovirozei ir užkrėsto kirmelėmis, kurios skatina virškinimo trakto infekcijas. Jei šuniuką įsigyjame be patvirtintų prevencinių priemonių, labai svarbu iš pradžių atsiriboti nuo vietų, kur būna suaugę šunys, pavyzdžiui, parkuose, taip pat svarbu atriboti nuo nešvarių batų, kurie dažnai sukelia infekciją šuniukui. Praėję visą vakcinacijų kursą (2 – 4 dozės, atsižvelgiant į infekcijos riziką), galite saugiai leistis į pasivaikščiojimus.

Šis tekstas neatstoja gydytojo konsultacijos ir nepakeičia vizito pas veterinarą.