Laukiniai vikšrai gali džiuginti savo koncertais, kuriuos galima išgirsti net per miesto triukšmą. Dabar naminiai vikšrai labiau vertinami dėl savo maistinės vertės nei dėl garsių garsų. Kokia to priežastis? Pirmiausia todėl, kad naminiai vikšrai yra puikus maistas ropliams ir varliagyviams ir vis dažniau tampa šunų ir kačių ėdalo pagrindu. Jame gausu mineralų ir aukštos kokybės baltymų, kurie nealergizuoja. Vikšrų auginimas yra ekologinių tendencijų dalis.

Kaip atrodo naminis vikšras?

Naminis vikšras yra mažas nariuotakojis, šviesiai šiaudinės arba geltonai rudos spalvos. Suaugęs vabzdys būna iki 2,5 cm ilgio. Vikšrai pasižymi stipriu lytiniu dimorfizmu. Naminių vikšrų patinai yra neįtikėtinai triukšmingi. Tokius garsius garsus skleisti leidžia jų striduliacinis aparatas, veikiantis trinties principu. Naminių vikšrų patelės turi ilgą, juodą dekoltė, besitęsiantį už pilvo. Per tą iškyšulį patelės pasirinktoje vietoje deda kiaušinius.

Paskutiniame pilvo segmente naminiai vikšrai turi cerci, arba pilvinius pilvelius, kurie atrodo kaip du šeriai.

Kur aptinkami naminiai vikšrai?

Naminis vikšras kilęs iš pietų Azijos ir šiaurės Afrikos, tačiau šiuo metu laikomas kosmopolitine rūšimi. Jis aptinkamas beveik visame pasaulyje, bet daugiausia karšto ir vidutinio klimato zonose.

Naminiai vikšrai yra sinantropiniai, t. y. prisitaikę gyventi pakeistoje aplinkoje, toli nuo savo pirminės. Gamtoje jie dažniausiai aptinkami medžiuose, urvuose, skruzdėlynuose ir atvirose vietose.

Vikšrai - auginimas namuose

Naminis vikšras turi didelę maistinę vertę ir yra vertingas maistinis gyvūnas, pavyzdžiui, medšarkėms, barzdotosioms agamoms ar gekonams. Jis lengvai valgomas. Naminių vikšrų auginimas namuose nesudaro didelių problemų ir nereikalauja didelių patalpų ar daug laiko. Vienintelis iššūkis gali būti didelis vabzdžių spontaniškumas ir gyvybingumas. Vikšrai labai šoklūs ir judrūs. Šiuo atveju išeitis gali būti atšaldyti vabzdžius prieš juos maitinant, žemesnė temperatūra sumažina jų judrumą.

Naminiai vikšrai aktyvūs visą dieną, tik aktyviausi jie būna sutemus. Tuomet patinai pradeda savo garsiausius koncertus, kurie gali kelti rūpesčių ir laikytojui, ir net kaimynams, nes šie koncertai būna tikrai triukšmingi.

Naminiai vikšrai yra visaėdžiai. Veisimo metu jie paprastai šeriami daržovėmis ir vaisiais, augalų ūgliais, sėklomis, negyvais vabzdžiais ir mėsos gabalėliais. Ypač morkomis, obuoliais, kiaulpienėmis. Patartina kas kelias dienas šerti žuvų maistu arba šunų ar kačių ėdalu, ir tai daroma tam, kad gautų papildomą vitaminų dozę.

Kaip laikyti naminius vikšrus?

Naminiai vikšrai - terariumai

Naminiams vikšrams auginti nereikia didelių terariumų ar didelio finansinio indėlio. Paprastai naudojamos plastikinės talpyklos, iš viršaus apsaugotos smulkiu tinkleliu, kuris neleidžia vabzdžiams ištrūkti. Taip pat galima naudoti dangtelius su mažomis skylutėmis. Optimali temperatūra vikšrams yra 25-28*C.

Laikant naminius vikšrus būtina užtikrinti, kad jie turėtų nuolatinį priėjimą prie vandens, kartu apsaugant juos nuo paskendimo. Augintojai naudoja talpyklas, išklotas kempinėmis, pamerktomis į vandenį. Kempinėles reikia reguliariai keisti, kad jos nepradėtų pelyti.

Norint paįvairinti vikšrų aplinką, į konteinerius galima įdėti mažų medžio šakelių arba kiaušinių lukštų - geriausia tolygiai, kad vikšrai galėtų be problemų į juos įlįsti.

Naminiai vikšrai - dauginimasis

Naminis vikšras lytinę brandą pasiekia būdamas maždaug šešių savaičių amžiaus. Tada jis pradeda ruoštis veisimuisi. Vienu metu vikšro patelė sudeda iki 200 kiaušinių, iš kurių maždaug po 2 savaičių išsirita lervos. Esant geroms sąlygoms ir gerai kontroliuojamam veisimui, vikšrų lervutės auga ir vystosi labai greitai.

Vikšrų patelėms reikia sudaryti sąlygas dėti kiaušinius. Tam tikslui į indą, kuriame jos gyvena, patartina įdėti plokščią indą su drėgnu durpių ir smėlio sluoksniu. Būtent ant tokio mišinio patelės dės kiaušinius.

Kitos vikšrų rūšys:

• raudongalvis (Kubos) vikšras - mažiau judrus nei naminis vikšras, bet gerokai kietesnis ir mažiau virškinamas.
• Diploidinis vikšras, Viduržemio jūros vikšras, afrikinis vikšras - juodi vikšrai, dažnai su geltonomis dėmėmis ant karapakso. Šiuos vikšrus sunku veisti, daugiausia dėl to, kad tarp jų pasitaiko kanibalizmo atvejų.
• Bananinis vikšras - patelės neturi sparnų, bet yra labai greitos ir šoklios. Bananinius vikšrus palyginti lengva veisti, nes jie labai vaisingi.
• lauko vikšras - šis vikšras yra teritorinis ir jį sunku išlaikyti namuose.

Karolina Łuszczyk

Nuotraukos: Canva.com