Lenkijos žemumų aviganis kartais vadinamas eksporto perlu. Iš visų vietinių šunų veislių ji sulaukia didžiausio populiarumo ir pripažinimo užsienyje. Dėl savo draugiško požiūrio jis taip pat yra geras šuo kompanionas. Tai protingas šuo, mėgstantis žaisti ir būti glostomas.

Lenkų žemumų aviganiai pasižymi labai stipriai išvystytu sargybos ir ganymo instinktu. Tai šuo, galintis prisitaikyti beveik prie bet kokių sąlygų, jei tik jam suteikiama pakankamai fizinio krūvio. Jo globėjai turi nepamiršti subalansuotos mitybos, nes jis linkęs priaugti svorio, ir prižiūrėti kailį, kuris lengvai lenda.

Lenkų žemumų aviganis - veislės istorija

Lenkijos žemumų aviganis yra viena iš vietinių šunų veislių. Šiuo metu šis keturkojis naudojamas ne tik kaip sargybinis ir kompanionas, bet ir kaip šuo sargas. Jis labai atsparus nepalankioms oro sąlygoms, todėl kartais naudojamas kaip gelbėjimo šuo.

Užsienio kinologinėje literatūroje jis vadinamas Lenkijos žemaitukų aviganiu ir Polnischer Niederungshütehund. Tarptautinėje kinologų federacijoje lenkų žemumų aviganis priskiriamas I grupei - "Aviganiai ir kiti ganykliniai šunys, išskyrus šveicarų galvijų veislės šunis" ir 1 skyriui - "Aviganiai", kur, be jo, priskiriamas ir lenkų podhalės aviganis. Pateiktai veislei suteiktas standartas Nr. 251. FCI Lenkijos žemaitukų aviganį pripažino 1963 m.

Lenkijos žemaitukų aviganių protoplastas laikomas Tibeto šunimi. Manoma, kad į Vidurio Europą jis pateko V a. hunų invazijų metu. Pirmosios žinios apie lenkų žemumų aviganius yra iš XVI a. užrašų. Išsamią jų kilmės istoriją 1971 m. savo veikale The Bearded Collie pateikė Willisen. Autorius teigia, kad 1514 m. Gdansko pirklys Kazimieras Grabskis (Kazimierz Grabski) laivu keliavo į Škotiją, lydimas šešių lenkų žemaitukų aviganių. Šunys turėjo padėti jam atsiskirti nuo didelės 20 avių bandos, kurią jis norėjo nusipirkti.

Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Lenkijoje veikė dvi žemaitukų aviganių veisyklos. Vienai jų vadovavo Maria Czetwertyńska-Grocholska, kitai - Wanda ir Róża Żółtowskie. Per karą šunys beveik išnyko. Pasibaigus karui buvo dedamos intensyvios pastangos veislei atkurti.

Lenkų žemumų aviganis - išvaizda

Aprašant lenkų žemumų aviganių veislę, svarbu aptarti jos išvaizdą. Tai vidutinio dydžio šunys. Suaugusių individų ūgis siekia 42-50 cm, šunys šiek tiek didesni už kales. Lenkų žemumų aviganis sveria apie 20 kg. Įsidėmėtinas gana stačiakampio formos kūnas ir didelė galva. Tai stipriai raumeningas, stambaus sudėjimo gyvūnas. Kailis pasižymi minkštu ir gausiu pabarstu. Išorinis kailis tankus, ilgas, tiesus arba šiek tiek banguotas. Priimtinos visos dėmės ir vientisos spalvos. Akys turi būti lazdyno spalvos. Jos turi būti ovalios, vidutinio dydžio, skvarbios ir gyvos išraiškos. Su raštu nesuderinama mėlyna ir pilka nosies, akių vokų, lūpų pigmentacija. Lenkų žemaitukų aviganių ausys yra gana aukštai pastatytos, kabančios, ties pagrindu plačios ir vidutinio dydžio. Galima sutikti individų tiek su trumpa, tiek su ilga uodega, kuri yra stipriai plaukuota. Šuo ją palieka, kai ilsisi, o aktyvumo metu laiko per nugarą. Pagal standartą uodega neturi būti laikoma virš nugaros arba apsukta žiedu.

Lenkų žemumų aviganis - charakteris ir charakteris

Lenkų žemumų aviganis yra protingas, drąsus, budrus ir labai sumanus šuo. Jį lengva dresuoti, jei su juo užmezgamas pagarba ir pasitikėjimu grįstas ryšys. Geriausi dresūros rezultatai bus pastebėti, kai ji bus pradėta dar būnant šuniuku. Taip pat svarbu tinkamai motyvuoti, o jų atveju puikiai tiks teigiama motyvacija skanėstų pavidalu. Nors šie keturkojai yra paklusnūs, jie pasižymi polinkiu bėgioti ir klaidžioti. Netikėto pabėgimo atveju jūsų šuo turėtų būti paženklintas mikroschema, užregistruotas duomenų bazėje ir aprūpintas adresų knygele su kontaktiniais duomenimis. Taip jį bus daug lengviau surasti.

Lenkų žemumų aviganis greitai ir stipriai prisiriša prie žmonių. Kartais jis net gali pasirodyti turintis ir pavydus žmogaus šeimos nariams. Tačiau reikėtų pažymėti, kad bendraudamas su nepažįstamaisiais jis rodo didelį atstumą ir nepasitikėjimą. Kai atpažįsta, kad kas nors yra įsibrovėlis, jis garsiai loja, kad jį išgąsdintų. Lenkų žemumų aviganis gana gerai sutaria su kitais naminiais gyvūnais. Jį netgi galima išmokyti gerai bendrauti su katėmis, ypač jei jos augo kartu. Šis keturkojis gerai jausis šeimoje, kurioje yra vaikų. Su jais jis elgiasi švelniai. Be to, jie jam yra geri žaidimų draugai, kuriuos jis labai mėgsta. Tačiau vaikas turėtų būti pratinamas prie tinkamo elgesio su gyvūnu ir, nepaisant jo nusiteikimo, šuns nereikėtų palikti vieno su vaiku. Jis gali netyčia jam pakenkti.

Šios veislės atstovai yra labai energingi, todėl jiems reikėtų suteikti didelę dozę fizinio aktyvumo. Todėl jie nebus geriausi kompanionai sėdimą gyvenimo būdą gyvenantiems žmonėms. Lenkų žemumų aviganis yra linksmo būdo. Šie keturkojai mėgsta žaisti. Be tradicinių laisvalaikio užsiėmimų, jie puikiai pasirodo šunų vikrumo sporte. Šį sportą sudaro šeimininko judesiais ir balso komandomis vedamas gyvūnas per kliūčių ruožą. Jų užduotis - įveikti ją per kuo trumpesnį laiką, padarant kuo mažiau klaidų ir tam tikra tvarka. Reikėtų pažymėti, kad agility užsiėmimuose dalyvaujantys dalyviai iš anksto nėra supažindinami su trasos, kuri pagal sudėtingumo lygį suskirstyta į kelias klases, išdėstymu. Treibolas jiems taip pat bus įdomi galimybė. Tai varžybų sporto šaka, kurios metu dideli treniruočių kamuoliai mušami į futbolo vartus. Lenkų žemumų aviganis yra gyvas, judrus gyvūnas, kurio nereikėtų palikti ilgam be jokios veiklos. Dėl nuobodulio jam kyla nelabai protingų idėjų. Tokia situacija taip pat skatina elgesio sutrikimų atsiradimą.

Lenkų žemumų aviganis - sveikata ir poreikiai

Vidutinė lenkų žemumų aviganių gyvenimo trukmė - 12-14 metų. Šis gyvūnas ne tik ištvermingas tiek žemoms, tiek aukštoms temperatūroms, bet ir pasižymi gana gera sveikata. Jis retai serga. Vieni dažniausių negalavimų, nuo kurių jis kenčia, yra klubo sąnario displazija, ausų infekcijos, diabetas ir hipotirozė. Akių problemos taip pat būdingos šiems augintiniams. Jiems gali pasireikšti paveldimos ligos, pavyzdžiui, tinklainės pigmentinio epitelio distrofija (RPED) ir centrinė progresuojanti tinklainės atrofija (CPRA). Šiems šunims taip pat būdingos alergijos. Tai gali sukelti įvairių rūšių alergenai, įskaitant įkvepiamus, maisto ir kontaktinius alergenus bei blusų nuodus.

Pristatoma šunų veislė linkusi priaugti per didelį svorį. Todėl šių augintinių prižiūrėtojai turėtų atidžiai kontroliuoti mitybą ir laikytis apskaičiuoto energijos poreikio. Žemumų aviganiams svarbu nustatyti maisto dozes. Jo negalima palikti laisvai prieinamo, nes šuo negali savęs apriboti. Patartina duoti 2-3 kartus per dieną. Šiems keturkojams galima duoti bet kokio maisto. Jų dubenėlyje tiks ir paruoštas maistas, ir pačių paruoštas maistas. Tačiau, nors pirmojo atveju nesunku įvertinti porciją pagal gamintojo rekomendacijas, namuose pagamintam maistui reikia daug žinių, kad jis būtų tinkamai subalansuotas. Dėl vešlaus lenkų žemaitukų aviganio plauko sunku įvertinti tikrąjį šuns ūgį. Todėl geriausia šiuos šunis reguliariai sverti.

Ilgas lenkų žemaitukų aviganių kailis reikalauja sistemingo šukavimo. Kad nesusidarytų mazgų, šunį reikia šukuoti specialiomis jo kailiui skirtomis šukomis. Lenkų žemumų aviganių šukavimo dažnumas priklauso nuo šuns iššukavimo. Jis yra palyginti nedidelis. Šunį reikėtų šukuoti kartą per kelias dienas, o padidėjusio plaukų slinkimo laikotarpiu (pavasarį ir rudenį) - net kas dvi dienas. Ypač linkę į mazgų susidarymą yra plaukai kirkšnių srityje, ant letenų ir už ausų. Kontrolės reikalaujančios vietos taip pat yra skruostai ir kaklas, kur dėl dažno draskymo lengvai susidaro plunksnos. Daug dėmesio reikėtų skirti smakro ir ūsų plaukams, kur gali kauptis maisto likučiai. Gerai būtų kasdien juos švelniai šukuoti ir, jei reikia, plauti. Kalbant apie maudymą, dėl gausaus kailio, kurį sunku išdžiovinti, lašinti reikėtų tada, kai tai tikrai būtina. Po plovimo šunį reikėtų išdžiovinti džiovintuvu. Lenkų žemaitukų aviganį reikėtų švelniai apkarpyti aplink ausis ir akis. Dėl ausų struktūros ir jose augančių plaukų šuniui gresia dažni uždegimai.

Olga Dąbska
Milena Kostrubiec