Lenkų skalikas yra labai sena šunų veislė. Jos ištakos siekia viduramžius. Šie keturkojai iš pradžių buvo skirti medžioklei. Jie priklauso medžioklinių šunų grupei, kuri specializuojasi medžiojamųjų gyvūnų sekime ir persekiojime. Šiandien jie dažniausiai atlieka šunų kompanionų vaidmenį.

Lenkų skalikas yra subalansuoto ir švelnaus charakterio šuo. Jis tiks šeimai su vaikais ir kitais naminiais gyvūnais, su kuriais paprastai gerai sutaria. Jam nereikia specialaus šukavimo ar dietos. Nepaisant to, ši veislė nėra labai populiari užsienyje. Pavieniai šunys registruoti Belgijoje, Čekijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV ir kitose šalyse, o daugiausia jų yra Vokietijoje.

Lenkų skalikas - veislės kilmė ir istorija

Viena iš dažniau minimų teorijų yra ta, kad lenkų skalikai yra kilę iš Šventojo Huberto šunų, vadinamų Bladhaundų. Taip pat manoma, kad jie yra giminingi Apeninų pusiasalio kalniams ir lapių veislės šunims. Pirmoji informacija apie šią veislę pasirodė Mykolo Rejaus veikale Żywot człowieka poczciwego (1568 m.) ir Tomaszo Bielawskio poemoje Myśliwiec (1595 m.). Po kelerių metų buvo išleistas Jano Ostrogo mokslinis traktatas apie eržilus "O psach gończych i myślistwie z nimi", kuris buvo papildytas papildoma informacija, o 1618 m. išleista nauja versija "Myślistwo z ogarami".

Lenkų skalikai buvo labai populiarūs iki XVIII a., ypač tarp didikų, kuriuos jie lydėdavo medžioklėse. Persekiodami medžiojamuosius gyvūnus šie šunys skleidė melodingą balsą, vadinamą grojimu. Jie dirbo būriais, kuriuos sudarydavo kelios kaimenės (kaimenę sudarė du šunys). Šios gaujos buvo atrenkamos pagal savo sugebėjimus ir balsą, kad skambėtų, kaip orkestras. Anksčiau jie buvo naudojami įvairiems medžiojamiesiems gyvūnams medžioti, tačiau dabar dažniausiai medžioja kiškius ir šernus. Prastėjant kilmingųjų luomui, labai sumažėjo šios veislės atstovų, kurie beveik išnyko.

Ji buvo atgaivinta praėjusio amžiaus viduryje. Svarbų vaidmenį čia suvaidino Piotras Kartawikas (Piotr Kartawik), kuris 1959 m. ėmėsi pastangų atkurti veislę ir įkūrė lenkiškų skalikų veislyną Z Kresów. Taip pat reikėtų paminėti Jerzy Dylewski, kuris 1964 m. parengė Lenkijos skalikų standartą. Po dvejų metų veislė buvo įregistruota Tarptautinėje kinologų federacijoje. Lenkų skalikas buvo priskirtas VI grupei - "Kavalerijos šunys ir giminingos veislės" ir 1.2 skyriui - "Vidutinio dydžio kavalerijos šunys". Veislei suteiktas standarto numeris 52. Anglų kalba parašytoje literatūroje ji vadinama Polish Hound.

Lenkų skalikas - išvaizda

Lenkų skalikas yra vidutinio dydžio šuo. Suaugusių šunų ūgis siekia 56-65 cm, o kalės - 55-60 cm. Lenkų skalikas gali sverti 25-32 kg, o kalės - 20-26 kg. Šie keturkojai yra kompaktiško ir stipraus sudėjimo, todėl pasižymi ne tik didele ištverme, bet ir vidutiniu greičiu. Jų siluetas yra stačiakampio formos. Krūtinė didelė, plati ir gili. Nugara raumeninga, ilga ir plati. Lenkų skalikai turi gerai išreikštą pėdą, tokio pat dydžio galvą ir snukį. Jų liemuo paslankus ir storas, nosis plati, didelė, tamsi. Jų kaklas stiprus, vidutinio ilgio, raumeningas. Ant lenkų skalikų žandikaulių yra nemažai kabančios raukšlėtos odos. Pristatytos veislės atstovų akys yra tamsiai rudos, nelabai giliai įsodintos. Su amžiumi apatiniai akių vokai nusileidžia. Ausys yra žemai pastatytos, laisvai kabančios, užapvalintais galais. Uodega stora, žemai užsidėjusi, su tankiais plaukais, ji turi būti ne suraukta, o tik šiek tiek sulenkta.

Lenkų skalikų kailis susideda iš minkšto, trumpo ir tankaus apatinio kailio ir ilgesnio, storo ir kieto kailio plauko. Kalbant apie spalvą, kūno dalis turi būti tamsesnė už likusią kūno dalį. Dažniausiai pasitaiko individų su tamsiai pilku, beveik juodu arba juodu kūnu. Letenos, ausys ir pilvo apačia būna nepakankamai plaukuotos. Pripažįstami įvairūs pabarstai, tačiau labiausiai pageidautinas yra rūdžių cinamono spalvos. Balti plaukai priimtini ant krūtinės, uodegos gale, letenų galuose ir kaip strėlė per galvą iki nosies.

Lenkų skalikas - charakteris ir savybės

Lenkų skalikas turi gerą charakterį. Tai subalansuotas ir ramus šuo. Jis labai mėgsta būti žmonių draugijoje. Jis puikiai tinka šeimos šuniui. Jis gerai sutaria su vaikais. Nepaisant jo švelnumo ir pakantumo vaikams, jauniausius šeimos narius reikėtų išmokyti, kaip tinkamai elgtis su šunimis. Lenkų skalikas nemėgsta labai intensyvių ir ilgų žaidimų. Namuose jis gana tingus. Be to, jis neturi problemų dėl santykių su kitais gyvūnais. Paprastai su jais elgiasi švelniai, o pasivaikščiojimų metu galima susidurti su situacija, kai eržilas pribėga prie nepažįstamo augintinio pasisveikinti. Kalbant apie gyvenimą kartu su kate, geriausia, kad gyvūnai nuo mažens augtų kartu, o jei tai neįmanoma, būtina palaipsniui juos supažindinti vieną su kitu. Tinkamai atliktas veiksmas atneš sėkmę. Lenkų skalikai nėra baikštūs, todėl jiems puikiai seksis būti namų sargais. Nepažįstamų žmonių atžvilgiu jie yra nepasitikintys ir laikosi atokiau. Garsiu lojimu jie praneš apie nepažįstamojo buvimą. Nors jie nerodo agresijos, tačiau, jei mano, kad jų šeimos nariui gresia pavojus, gali pulti.

Šie šunys pasižymi dideliu gebėjimu prisitaikyti, todėl jie ras savo kelią įvairiomis sąlygomis. Lenkų skalikai gerai funkcionuoja bute, jei gyvūnui suteikiama pakankamai judėjimo. Kai jo netenka, gali kilti problemų. Būtų gerai šunį nuvesti susipažinti su kitais skalikais. Pasivaikščiojimas su šiuo augintiniu nebus greitas, nors gyvūnas gali nenuilstamai įveikti nemažus atstumus. Reikėtų pabrėžti, kad viešose vietose jį reikėtų laikyti su pavadėliu. Tačiau patartina suteikti jam galimybę saugiai bėgioti be pavadėlio ar ilgos mokomosios virvės. Nors skalikai ir nerodo polinkio klaidžioti, paleisti į laisvę neretai nutolsta nuo šeimininko. Jie puikiai orientuojasi vietovėje, tačiau tam tikram atvejui jie turėtų būti su adreso žyme ir mikroschema.

Lenkų skaliką reikėtų pradėti mokyti kuo greičiau. Nepaisant didelio intelekto, šie šunys pasižymi dideliu savarankiškumu. Jie nebus gera idėja neužtikrintiems ar nenuosekliems žmonėms. Jiems nepasiseks kaip pirmiesiems šunims, nes jų auklėjimui reikia patirties. Dėl minėto didelio savarankiškumo lauke būtinas greitas paklusnumo mokymas. Mokymo metu nekelkite balso ant lenkų skaliko. Smurtinis elgesys gali greitai jį demotyvuoti. Ramybė ir santūrumas yra pagrindiniai sėkmingo mokymo veiksniai. Ožiaragiai puikiai mokosi mėgdžiodami. Kita vertus, padidėjęs susidomėjimas mokymu suteiks teigiamą pastiprinimą. Jei mokymasis bus neįdomus ir monotoniškas, šuo nusivils ir atsisakys bendradarbiauti. Be kasdieniniame gyvenime reikalingų komandų mokymosi, šunį galima mokyti kaip PTT (terapijos ir pagalbos šunį) arba kaip gelbėjimo šunį (nuolaužų ir lavinų arba terapijos šunį).

Peržiūrėkite šunų maisto asortimentą

Lenkų skalikas - sveikata ir poreikiai

Lenkijos skalikai vidutiniškai gyvena 12-13 metų. Šie gyvūnai puikiai pakenčia sudėtingas oro sąlygas. Pažymėtinas didelis jų atsparumas žemai ir aukštai temperatūrai. Šie keturkojai paprastai pasižymi labai gera sveikata. Tačiau, kaip ir kitoms veislėms, jiems gali pasireikšti tam tikrų negalavimų. Vieni dažniausių yra ausų problemos ir akių vokų defektai (ypač entropija). Pastarieji dažniausiai susiję su kaukolės sandara, todėl su chirurginiu gydymu reikėtų palaukti iki fizinio išsivystymo.

Lenkų skaliko mityba turėtų būti pritaikyta ne tik prie jo gyvenimo etapo, sveikatos būklės, bet ir prie jo aktyvumo lygio. Medžioklėje dirbantys šunys sudegins gerokai daugiau kalorijų nei tie, kurie skirti draugijai. Todėl jų energijos poreikis bus didesnis. Norint aprūpinti aktyvų šunį visomis maistinėmis medžiagomis, reikalingomis tinkamam funkcionavimui, geriausia kreiptis į veterinarijos gydytoją arba šunų mitybos specialistą, besispecializuojantį mitybos sudėties klausimais. Pateikta veislė nėra išranki, kai kalbama apie maistą. Ji suvalgys ir paruoštą maistą, ir globėjo paruoštus patiekalus su skoniu. Tačiau svarbu, kad jie būtų kokybiški. Lenkų skalikai yra godūs, todėl maistas jiems turėtų būti duodamas tam tikru laiku, vidutiniškai 2-3 kartus per dieną. Priešingu atveju jie greitai viską suvalgys, o tai kartu su nepakankamu fiziniu aktyvumu lemia nutukimą.

Lenkų skaliko kailio šukavimas neužima daug laiko ir nereikalauja specialių procedūrų. Šunį reikėtų šukuoti vidutiniškai kartą per savaitę, o padidėjus lojimui negyvus plaukus reikėtų šalinti šiek tiek dažniau. Kailis nėra linkęs susipainioti. Šukuojant kailį galima naudoti specialią pirštinę arba šepetį, atsižvelgiant į kailio tipą. Dėl būdingos ausų struktūros, kurios yra švytuoklinės, skalikui reikia reguliariai kirpti jų viduje esančius plaukus ir specialiais preparatais pašalinti visus nešvarumus. Priešingu atveju apribojama ausies kanalo ventiliacija, o tai sudaro prielaidas ausų uždegimams. Jei plaukai nešvarūs, juos reikia nuvalyti drėgnu skudurėliu, o prireikus maudyti. Taip pat reikėtų reguliariai tikrinti akių, dantų ir nagų būklę.

Lenkų skalikas - kaina

Tarptautinėje veislininkystės federacijoje registruoto veislyno lenkiškas skalikas kainuoja nuo 3000 iki 4500 PLN. Kainą daugiausia lemia šuns kilmė - jo protėvių sveikata ir pasiekimai. Parduodamų lenkų skaliko šuniukų galima rasti ir pigiau, tačiau greičiausiai jie bus kilę iš vadinamojo pseudoverslo. Tuomet neaišku, kiek šunys imituos veislę savo fizine, psichine ir sveikatos būkle. Taip pat nebus gautas jų kilmės dokumentas.

Olga Dabska